7 klaidos „Instagrame“: kokie veiksmai kenkia paskyrai ir įvaizdžiui
Kai esame naujoje vietoje, dažniausiai stebime kitus ir tarsi atkartojame jų elgesį. Dažnai elgesio atkartojimas būdingas ne tik „naujiems“, bet ir linkusiems pataikauti, įtikti žmonėms, kurie stokoja savo nuomonės dėl patirties ar amžiaus trūkumo.
Kai kuriems mūsų veikimas „Instagrame“ yra naujas, todėl net ir nesuprasdami atkartojame netinkamą, mums galintį pakenkti elgesį.
Ko nedaryti „Instagrame“, jei norite atrodyti rimtai ir atsakingai?
1. Nerašykite „gražu“, nenaudokite vien „emoji“
Būkite bent šiek tiek supratingas ir neprisidėkite prie eterio taršos. Nekomentuokite vien „emoji“, nerašykite vien „wow“, „gražu“, „graži ft“, „gražus filtras“. Neturite ką pasakyti – nesakykite nieko. Jūsų tikslas neturi būti pakomentuoti tokiu lygiu kuo daugiau nuotraukų.
Nerašykite + ar dar kokio autoriaus prašomo simbolio komentaruose – tai tiesiog tarša. Argi jis negali gauti dėmesio realiais būdais, tikrais komentarais?
Toks elgesys primena robotiškus veiksmus, už kuriuos „Instagramas“ jus nubaus – jūsų įrašų matomumo mažinimu arba net apribos naudojimąsi programėle.
2. „Netaginkite“ žymių profilių be reikalo
Kaip yra įsakymas „neminėk Dievo vardo be reikalo“, taip ir „Instagrame“ nėra reikalo bandyti gauti minutės žinomumo tikintis, kad jūsų „stories“ pasidalys didesnis profilis ar prekės ženklas. Tuo labiau, jei jis niekaip nesusijęs su jūsų veikla ar asmeniškai jūsų nepažįsta.
Ar gatvėje irgi šoktumėte į akis nepažįstamam, nors socialiniame tinkle sekamam asmeniui?
3. Neperspauskite „Instagrame“ su turiniu
Jei norite užauginti savo profilį, turbūt prisiklausėte įvairiausių pamokymų, kaip dažnai ir daug reikia viešinti įrašų ir „stories“, tokiu būdu per savaitę užauginsite 1000 sekėjų. Optimalu būtų viešinti tiek įrašų, kiek jūsų auditorija spėja juos sužiūrėti ir sureaguoti. Pradėkite nuo 2 per savaitę, jei esate „šviežias“ „Instagrame“. Matote didelį įsitraukimą, sekėjų augimą? Didinkite palaipsniui įrašų skaičių.
Rekomenduočiau ne daugiau kaip 2 įrašus per parą didelį organišką įsitraukimą generuojantiems profiliams.
4. Netikros grupės „Instagrame“
Vienas blogiausių dalykų, ką galite padaryti – įsitraukti į grupes, kuriose „didinamas įrašų pasiekiamumas“, „gaunama naujų sekėjų“ ir t. t. Nerekomenduoju.
„Reportinkite“ tokia veikla užsiimančias paskyras ir blokuokite. Dažniausiai jos sukurtų automatinių sistemų (botų), komentuoja po įrašais maždaug tokį turinį: „Graži nuotrauka. Mums reikia tokių influencerių kaip tu. Parašyk X profiliui, sužinosi, kaip auginti paskyrą“.
Tai yra netinkamos grupės, kuriose nariai spaudžia vienas po kitų turiniu „like“, geriausiu atveju parašo bevertį komentarą, bet nėra tikri sekėjai, jūsų pirkėjai ar klientai. Po kurio laiko daliai narių šis žaidimas įgrista, jie pasitraukia, „unfollowina“ paskyras ir liekate prie suskilusios geldos. Ar tikrai to norite?
5. Nepatvirtintų programėlių naudojimas „Instagrame“
Nesusiviliokite ir paties „Instagramo“ nepatvirtintais „appsais“, ypač tais, kurie prašo jūsų prisijungimo duomenų. Prieš instaliuodami bet kokią su „Instagramu“ susijusią programėlę patikrinkite ją internete – tiesiog įveskite į „Google“ paiešką „is X pavadinimas safe“? Pavyzdžiui, „is later.com safe“?
Later.com, įrašų planavimo programėlė, yra leistina ir patvirtinta naudoti. Tačiau yra daugybė kitų, kurios nepatvirtintos, taip pat tokių, kurios renka sekėjus, rašo komentarus ar kitaip išpučia statistiką. Ką gausite už tokį nusižengimą – įrašų matomumo mažinimą, „shadowban“, apribojimą naudotis programėle, paskyros užblokavimą.
6. Nesekite „Instagrame“visų iš eilės portaluose ar soc. tinkluose minimų veikėjų
Jums nereikia to. Tiesiog nereikia. Galite mokytis iš jų – kaip kurti patrauklius „stories“, kokios mados vyrauja, bet sekti vien dėl sekimo – neverta. Susikurkite savo profilį tokį, kad neerzintų jūsų pačių – tegu jis įkvepia, būna naudingas ar praktiškas. Galite netgi sekti vien konkurentus – kas gi uždraus. Tik nekiškite virtualių pagalių ratus.
7. „Hashtagų“ vogimas „Instagrame“
Kalbu apie sąmoningą ir tikslingą kitų prekių ženklų arba konkurentų, asmeninių „hashtagų“ vogimą. Tai negalioja atvejais, kai prekės ženklas ar influenceris ragina naudoti „hashtagą“, žymėti, kai naudojama jo „kaukė“ ar filtras. Kalbu apie tuos piktybiškus atvejus, kai siekiama kito verslo indėlio ir laiko pasižymint jo asmeninį „hashtagą“. Tokie kaip #motyvacijasportui, #blacklivematters, #slowfashion nepriklauso niekam, bet jei, pavyzdžiui, esate treneris naujai patekęs į „Instagramą“, ir pradėsite naudoti kito prekės ženklo „hashtagą“ #motyvuotiatletai, gali būti ne taip smagu.
Nieko tokio, jei darėte kurią nors iš klaidų – dabar žinosite ir galėsite pakoreguoti savo elgesį ir nesielgti kenksmingai
Buvo naudinga? Sureaguokite:
Verslas ir „storytelling“ – dialogo, nebe tik istorijos kūrimas
Pateikti informaciją ir kurti istoriją, intriguojantį pasakojimą, nuotykių ciklą – du skirtingi dalykai. Verslai, siekiantys daugiau, ieško ne tik galimybių, kaip profesionaliau užfiksuoti savo gaminį, kaip padaryti interaktyvesnius „stories“, bet ir kaip savo prekės ženklo istoriją kurti nuolatos, atnaujinti ją ir sudominti užsiėmusią, skubančią, viskuo persisotinusią auditoriją.
Kam verslui reikia istorijų?
Istorija – tai būdas megzti dialogą su auditorija, rasti ryšių, kelti emocijas – visą jų spektrą. Piktinti, priversti didžiuotis, palaikyti, sunerimti, šokinėti iš laimės. Istorija taip pat atskleidžia prekės ženklo pasirengimą – ar jis turi planą, ar jo vertybės nėra tik deklaracija. „Storytellingas“ taip pat gali kurti pridėtinę vertę auditorijai be tiesioginio tikslo parduoti, kas yra sveikintina šių dienų pardavimų pasaulyje.
Pirmiausia – emocija
Man svarbiausia – ar istorijoje kuriama emocija (-os) atliepia tiems, kam ji skirta. Istorija gali parduoti ir dažnai padeda to pasiekti, bet pirmiausia galvočiau, kad ji turėtų „suskambėti“ kito galvoje. Sukelti emocijas, skatinti veiksmą.
Apgalvota struktūra, techninis išpildymas, taisyklingumas, stiliaus viražai – tai jau papildomi elementai, kurie atsiranda su laiku gryninant savo idėjas ir geriau pažįstant auditoriją.
Iš ko mokytis „storytellingo“?
Tą daro „Biržų duona“, socialiniuose tinkluose kurdama savarankišką autorinį balsą. Jie rinkosi ne pristatyti sveikumą, ekologiškumą, asortimento platumą ar receptus, o kurti mažas poetiškas istorijas, kurios jungiasi į vieną personažų ir įvykių kupiną pasakojimą.
Drabužių siuvimo studija „Adatytė“ pasirinko kurti komunikaciją per asmeninio brandingo liniją, labai aiškiai ir nuosekliai komunikuoti apie vertybes ir pasirinkimus (tvarumas, sezoniškumas). Jie išsiskiria nuoširdžiu santykiu su klientais.
Sportinių batų gamintojas „Inkaras“ puikiai išnaudojo istorinius motyvus ir ne nubrėžė brūkšnį ir tarsi pradėjo nuo 0 2019 m., o subtiliai tęsia ir integruoja ankstesnę tuomečio fabriko istoriją į dabartinę komunikaciją. Jie kelia emocijas, prisiminimus vyresnei auditorijai, o jaunesnei tai ir edukacija, ir savotiška įdomioji istorija.
Gerų pavyzdžių yra daug. Apmaudu, kai verslai lieka prie biurokratiškos, nuobodžios komunikacijos, pilki, kai transliuoja viena kryptimi. Tie, kurie renkasi pasakoti istoriją, nebekalba tik sau ir apie save, jie kalba ir apie savo klientus, auditoriją ir jau tuomet pradeda kurti santykį.
Šis įrašas sukurtas atsakymų studentės Gabijos baigiamajam darbui apie „storytellingą“ soc. tinkluose pagrindu.
Kvėpavimo praktika ir retorikos menas (knygos apžvalga)
Donaldo Duškino knygos „Retorika. Retoterapija“ apžvalga
Ko mes tikimės iš ant scenos kalbančio žmogaus – žinių, intrigos, kad sukeltų nuostabą? Panašiai ir su skaitoma knyga – mes tikimės iš autoriaus naujo požiūrio, galbūt praktinio patarimo, empatiško santykio kūrimo, kuris padėtų žengti žingsnį toliau situacijoje, kurią menkiau išmanai. Teatrinį išsilavinimą turintis Donaldas Duškinas savo knyga „Retorika. Retoterapija“ padėtų žengti tik mažytį žingsnį tiems, kurie susipažinę su viešuoju kalbėjimu ir prisistatymu auditorijai.
Knyga parašyta paprastai, ir gal net pernelyg paprastai – lyg sutrumpinta enciklopedija su interviu ir dvasinės knygos elementais. Autorius skiria dėmesį apibrėžimams, paaiškina sąvokas. Knyga iliustruota nuotraukomis ir kitais vizualais, joje naudojami spalvoti šriftai. Man kai kada ji priminė atskirus įrašus tinklaraštyje, o gal net užrašytas vaizdo pamokas. Turinys eklektiškas – nuo istorijos pamokų iki interviu, citatų.
Šalia antikos retorikų perskaitysite „senųjų šamanų išminties“, sveikatingumo, savipagalbos knygų autorių citatų. D. Duškinas neskirsto medžiagos, autorių į „gerus“, „prastesnius“, antikos ar šiuolaikinius, jis atviras viskam, įvairiems požiūriams ir patirtims. Laikyčiau tai jo stiprybe. Asmeniškai aš nesu šios linijos šalininkė, man tai atrodo pernelyg įvairu, neišgryninta. Iš autoriaus tikėčiausi savito požiūrio, kad ir suformuoto kitų specialistų, autoritetų.
Kas veikiausiai iš šios knygos bus naudinga net patyrusiems skaitytojams/kalbėtojams, tai fizinis pasirengimas, kuriam D. Duškinas savo 2019 metais išleistoje knygoje „Retorika. Retoterapija“ skiria nemažai dėmesio. Tiesa, kiek egzaltuotai, mistifikuotai, sudvasindamas iki energijos ir pan. sąvokų, kurios mane asmeniškai atstūmė.
Ši knyga nemoko, kaip parašyti kalbą ar sudominti auditoriją, autorius daugiausia dalijasi savo patirtimi apie patį fizinį pasirengimo procesą – balso lavinimą, kvėpavimą. Jei ieškote knygos apie kalbos struktūrą ir kaip sukurti ją patraukliai, rekomenduoju „Storytelling. Pasakojimo meistrystė“.
Knygą „Retorika. Retoterapija“ galiu rekomenduoti ieškantiems pirmo nesudėtingai parašyto, aiškiai struktūruoto leidinio apie viešąjį kalbėjimą. Ji ypač patiks tiems, kuriems artimas dvasingumas, kvėpavimo praktikos.
Daugiau leidinių apie verslą, rinkodarą, rasite apačioje tarp susijusių įrašų.