Socialiniai tinklai tapo mums tokie įprasti – lyg po pusryčių išsivalyti dantis. Tačiau esu gana senamadiška etiketo klausimais, ir manau, kad tam tikros normos turėtų būti išlaikytos ir ten. Ypač, jei atstovaujate verslui.
1. „Spamui“ – ne. Labai liūdna matyti, kaip verslas be perstojo grūda savo prekes/paslaugas grupėse, ypač turgeliuose, kurie labiau yra šiukšlynėliai, kur nėra jokio įsitraukimo po įrašu. Kai kada prekių ženklai taip įsijaučia į savo turinio transliavimą, kad ima tai daryti po keliskart per dieną. Net ir 1 įrašas per dieną gali būti per daug, jei jūsų sekėjai nespėjo sureaguoti į skelbtą prieš 3 dienas. Neįsivažiuokite ir su savo įrašų dalijimusi – vieno sykio gana.
2. Per daug landumo. Ar galima būti pernelyg mandagiems? Manau, taip. Slidus dalykas: sugeneruota iš anksto žinutė, skirta pasveikinti kiekvieną naują „Instagramo“ ar „Facebooko“ sekėją – gerai ar blogai? Jei esate tikri, kad naujas sekėjas – jūsų tikslinės auditorijos dalis, pasisveikinkite, bet negrūskite naujienlaiškių, nepasakokite, koks jūs nuostabus. Galų gale, galbūt verta palaukti naujo sekėjo įsitraukimo į jūsų kuriamą turinį, ir tada pereiti į asmenines žinutes?
3. NERAŠYKITE VIEN DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS. Galite akcentuoti svarbų momentą įraše tokiu grafiniu būdu, bet nerašykite ištisų sakinių CAPS LOCKU, nes tai reiškia ŠAUKIMĄ.
4. Tas pats turinys. Didžioji mūsų socialinių laikų problema ir kartu gėris – viską galima automatizuoti. Konkrečiai kalbant, nemanau, kad gerai yra viešinti lygiai tokį patį turinį sinchroniškai į skirtingus socialinius tinklus. Taip jūs nepaliekate jokios intrigos vartotojams jus sekti daugiau nei 1 platformoje.
5. Ignoravimas. Taip, mums ne visada malonu išgirsti klausimus, kuriuose klausiama apie nekokybišką prekę, apie komunikacijos klaidas. Tačiau turėtume būti tam pasirengę ir priimti nepatogius klausimus. Žinoma, jei komentarai necenzūriniai arba skatina smurtą, neapykantą, trinkite juos.
6. Tiesos nuslėpimas. Turbūt vienas nemaloniausių dalykų tarp nedidelių verslų, apie kuriuos dažnai diskutuojama, – kainytė į PM. Jei vartotojas jūsų klausia po įrašu komentare, viešai, apie kainą, tad ir atsakykite viešai. Jūsų konkurentai kainas sužino dar ne tokiais būdais.
7. „followme“. Desperatiški prašymai sekti, pamėgti, pakomentuoti... Manau, komentarų nereikia.
Tikiuosi, po šio įrašo būsime šiek tiek profesionalesni ir pagerinsime savo veikimą socialiniuose tinkluose, kuriuose tiek daug magijos, ir tiek daug tamsybių.
„Storytelling“: praktiškas vadovėlis būsimiems istorijų meistrams
Carmine Gallo knygos „Storytelling. Pasakojimo meistrystė“. „Tyto alba“, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė.
Kiekvienas turime savo istoriją, kurią gebame formuoti ir pasakoti vis kitaip skirtingose situacijose. Verslas taip pat turėtų būti istorijų pasakotojai. Ne vien transliuoti, kokie jie geriausi, pigiausi, greičiausi, pirmiausi, bet gebėti kurti empatišką santykį.
„Gebėjimas pateikti idėjas pasakojimo forma svarbesnis nei bet kada anksčiau. Idėjos yra XXI amžiaus valiuta. Informacijos amžiuje ir žinių ekonomikoje esi vertas tiek, kiek vertos tavo idėjos. Pasakojimas yra priemonė, kuria perduodame idėjas vieni kitiems. Mokėjimas perteikti idėjas emocingai, aktualiai ir tinkamame kontekste yra būtent tas įgūdis, kuris didins jūsų vertę ateinantį dešimtmetį“ (C. Gallo, išryškinimai mano).
„Pasakojimo meistrystė“ – tokia yra Carmine Gallo knygos „Storytelling“ paantraštė. Ar knyga, mokymai gali mus išmokyti meistriško lygio? Dvejoju. Tačiau tai yra pradžia arba įkvėpimas pradėti. „Vienas emocingas ir gyvas pasakojimas klientą įtikina daug geriau negu duomenys, sugrūsti į aštuoniasdešimt penkias „Power Point“ skaidres. Gali sugalvoti nuostabiausią idėją, bet jie nesugebi įtikinti kitų, ji neturi prasmės“ (C. Gallo). Praktika yra didžiausia meistriškumo paskata. Tik kalbėdami įvairioms publikoms, rašydami skirtingus tekstus, gebėdami bendrauti su skirtingais žmonėmis galime užsidirbti įdomių istorijų pasakojimo dovaną. Pasakoti istoriją, kuri bus lyg dėlionės dalis kitiems, kurios jiems trūko.
Tačiau knyga išties vertinga tiems, kurie rašo socialiniams tinklams, tinklaraščiams, kalba viešai, vadovauja komandoms, arba planuoja. C. Gallo surinktos kalbėjimo praktikos ir patarimai padės sukurti savo stilių ir įgauti naujų spalvų. 1 knygos dalyje atskleidžiama, kodėl mums taip patinka istorijos, kodėl jos mus veikia, ir kodėl verta mokytis jas papasakoti. Kitose 4 dalyse patraukliai nagrinėjamos dešimčių oratorių kalbų struktūros ir dalijami patarimai, kaip tai pritaikyti savo veikloje.
Knyga parašyta įtraukiančiai, ją lengva skaityti dėl trumpų skyrių ir dinamiško teksto kūrimo principų. Ypač pravartu, kad kiekvieno pasakojimo pabaigoje yra apibendrinimas-patarimas. Taip galima prisiminti pačią techniką neskaitant iš naujo viso skyriaus. Šį leidinį taip pat galima analizuoti kaip gerą istorijos kūrimo pavyzdį, ieškoti ir atpažinti panaudotas technikas, išnarstyti kiekvieną pastraipą po kaulelį.
Tai viena iš kelių profesinių knygų, kurias pasiliksiu nuolatiniam grįžimui. Nuoroda, kur galima įsigyti knygą. Kitas knygų apie verslą, rinkodarą, apžvalgas rasite žemiau prie susijusių įrašų.
Skaitau: „Ratas“ – mūsų netolima ateitis ar utopija?
Dave Eggers knygos „Ratas“ apžvalga
„Tyto alba“, 2016 m. Iš angų k. vertė Marius Burokas.
Tą veiks „Google“, „Facebook“, „Apple“ po kelerių metų – taip galvojau pradėjusi skaityti Dave‘o Eggerso knygą „Ratas“. Tačiau įpusėjusi knygą atsirado nuojauta – taip mes visi galime gyventi netrukus, ne tik didžiosios kompanijos.
„Ratas“ yra utopija arba netolima mūsų visuomenės ateitis (pasirinkite patys), kai viskas, ką veikiame yra užfiksuota, įvesta, mūsų protėvių istorija atkurta, viskas, ką veikiame, nuolat transliuojama „live“. Be galimybės ištrinti duomenis, išjungti kamerą, pasitraukti. Suburtas sociumas, kuris jau pasiekęs „pilnatvę“, iš kurios nebeišeisi, nes nenori, juk „Rate“ viskas yra išspręsta be priekaištų – modernu, lengvai pasiekiama, pagalvota į priekį ir už tave. Kaip kokioje sektoje.
„Ratas“ yra didžiulė, visuomenėje aukštai vertinama IT kompanija, kuri sujungia visas socialinių tinklų paskyras, el. mokėjimus, slaptažodžius, žmonių ligų, protėvių nuo viduramžių laikų istorijas. Skaitytoją po šią korporaciją vedžioja jauna ir naivoka, bet pasiryžusi kruopščiai dirbti Mėja. Nes ji nori įrodyti savo vertę ir pajausti, kad gyvena. Ją žavintis perspektyvus darbas ir atsidavę nauji kolegos įtraukia į „Ratą“ labai sparčiai. Pradėjusi nuo paprasto klientų aptarnavimo – tai yra elektroninių užklausų atsakymo pagal personalizuotus šablonus, – per kelis mėnesius ji tapo tikra „Rato“ žvaigžde, įkvepiančia milijonus žmonių.
Knyga atkreipia mūsų dėmesį į lengvą panirimą į socialinius tinklus, privatumo praradimą arba atsisakymą, negebėjimą atskirti savo vertės nuo „like“ skaičiaus. Juk dažnas susilaikome nuo niūresnio įrašo skelbimo arba buitiškos nuotraukos viešinimo, nes žinome, kad ji tokio didelio dėmesio kaip išpuoselėtos šventės akimirka nesulauks. Vis siekiame įspūdingų savo gyvenimo akimirkų, kad galėtume savo socialiniam burbului parodyti, kaip įdomiai gyvename. Nors įprasta rutina niekuo neypatinga. Ir tai normalu. Viskas su tuo gerai.
Pagrindinė knygos veikėja Mėja visiškai pasineria į „Ratą“ – atitolsta nuo artimųjų, jokių išvykų, vien darbas ir savo gyvenimo transliavimas. Ji rodo kitiems žmonėms pavyzdį, kaip gyventi „skaidriai“. Skaidrumas reiškia filmuoti viską, kas vyksta aplink tave, rodyti gautus asmeninius laiškus, kalbėti apie savo ligas. Visas silpnybes ir pasiekiamus ant stalo, kad parodytum, jog nėra ko slėpti. Naivokai Mėjai savęs afišavimas tapo taip sava, nes ji neturėjo valios, savo požiūrio, stuburo.
Kam patiks Dave Eggers knyga „Ratas“?
Knyga patiks utopijų gerbėjams, Jaroslavo Melniko knygų skaitytojams (tiesa, magiškumo šioje knygoje nėra, bet socialiniai, politiniai klausimai yra). Rekomenduoju „The Black Mirror“ žiūrovams. Patiks tiems, kurie skaitė „1984-ieji“, „Puikus naujas pasaulis“, ir nori ko nors naujo. Taip, knyga nėra labai vaizdingai parašyta, bet ji įtraukia. Puikaus vertėjo Mariaus Buroko dėka. Papulti į jos vakuumą nesunku, ir tie 450+ puslapių skaitosi greitai.
Beje, jei jau skaitėte „Ratą“, arba nemėgstate skaityti, bet norite šiek tiek socialinės įtampos, Holivudas sukūrė filmą pagal šią knygą. Įdomu, kad IMDB rodo, kad šio 2017 m. sukurto filmo populiarumas kyla. Knyga sunkiai randama, bet ją dar galima įsigyti.